NAUJA REALYBĖ
NAUJOS FORMOS

P A R O D A 

 

Pirmoji, netikėta, apie tėtį, jo rankas, rašytus laiškus šeimai.... Mano tėtis, Aloyzas Navickas, 1985-1987 metais tarnavo sovietų armijoje – dvejus metus jis praleido už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės atšiauriame Chabarovske.Tarnybos sovietinėje armijoje tematika yra plati bei daugialypė. Iki 1967 m. tarnyba armijoje truko trejus metus, vėliau – dvejus metus. Okupuotos Lietuvos gyventojai taip pat turėjo tarnauti šioje kariuomenėje. Nuo mokyklos suolo vaikinai būdavo ruošiami šiai „vyriškumo mokyklai“. Nežinau, kaip ten viskas vyko, sunku apsakyti, bet tėčio pasakojimai manyje subrandino baugų įsivaizdavimą: šaltis, alkis, kalbos nemokėjimas, atskyrimas nuo šeimos, draugų, tėvynės ilgesys, žmogaus žeminimas, kiti nesuvokiami dalykai – ši tvarka priminė kalėjimą. Tačiau šioje istorijoje yra keli ypač svarbūs dalykai, padėję tėčiui išlikti tokiomis sąlygomis: tai jo ranka rašyti laiškai, siųsti šeimai, bei jo paties rankomis sukurta meniška aplinka. Kaip jis pats pasakojo, visą laiką tarnybos metu jis ieškojo grožio, aplinkos, primenančios jam namų jaukumą: kūrė ir dekoravo akmenėliais vazonus, gražino aplinką, dėliojo mozaikas, nuolat kažką drožinėjo, kalė, taisė. 

 

Tokias stebuklus tveriančias rankas paveldėjau ir aš, tad už šių eksponuojamų keramikos kūrinių slepiasi istorija. Po tarnybos sovietų armijoje grįžęs į Lietuvą tėtis sutiko mano mamą: taip prasidėjo ir mano gyvenimo istorija. Šiandien gyvenu naujoje realybėje, kurioje galiu laisvai ir nevaržomai kurti naujas formas